Gyvenimo nuotykis – asmeninis pavyzdys
Prekybos centruose jau seniai prasidėjo Šv. Kalėdos. Kaip pajuokavo pažįstamas – braškes nuskiname ir jau Kalėdos. Artėjančių Šv. Kalėdų proga noriu papasakoti vieną nutikimą, kuris įvyko prieš 3-4 metus.
Pikti žmonės autobusų stotyje
Kūčių vakaras, apie 16 valanda. Autobusų stotis. Stoviu eilėje. Didžiulėje eilėje. Priėjęs prie kasos, prašau bilieto į artimiausią reisą (už 20 min). Pardavėja pasijuokė ir atsakė:
- “Į artimiausią? Bilietų į Visaginą (ten keliavau pas tėvą) visai nėra. Eik pas vairuotoją, gal pavyks nusipirkti.”
Keliauju link autobuso, o ten minios žmonių. Supratau, kad prie maniškio darosi tas pats. Žmonės stumdosi, pykstasi, ginčijasi, keikia autobusų stotį ir vairuotojus, o dėl laisvos vietos pasiruošę vienas kitam gerklę perkąsti. Paklausinėjau žmonių, kokia situacija, kiek žmonių, kiek vietų. Supratau, kad galimybių čia mažai. Norinčių važiuoti daug, o vežančių žymiai mažiau.
Stabtelėjau šone, pamąsčiau. Kai ką sumąstęs, nutariau veikti.
Uždavinys
Situacija: daug norinčių keliauti žmonių, mažai vietų autobuse. Žmonės žūtbūt linkę pasiekti namus. Šventinis vakaras, visi jį nori praleisti su artimaisiais. Vairuotojai taip pat.
Kliūtis – daug norinčių važiuoti namo.
Klausimas – kaip kliūtis gali būti privalumas?
Sumanymas!
Sumanymas: surasti kitątautį vairuotoją, kuris gali nuvežti žmones į Visaginą.
Keliauju pas Vilniaus vietinių autobusiukų vairuotojus. Ieškau, kas nori užsidirbti pinigų. Po ilgų bendravimų atsirado vienas, sutinkantis nuvežti už 400 litų į Visaginą.
Tada keliauju į tą pačią autobusų stotį, kur žmonės vis dar stumdosi ir pykstasi. Kai paklausiau, kas nori važiuoti, supratau, kad čia ne tik sau kelionę apsirūpinau, o dar ir pinigų galėjau uždirbti. Autobusiuko vietos buvo užpildytos akimirksniu. Dar ir daugiau norinčių liko. Pakeleiviai man su malonumu apmokėjo kelionę ir visi iškeliavome į Visaginą.
Win – win
Autobuso vairuotojas patenkintas, nes gavo 400 litų. Žmonės laimingi, nes važiuoja namo. Aš laimingas, nes nereikėjo nei stumdytis, nei pyktis. Pats keliauju namo, o dar ir kitiems padėjau.
Istorijos esmė:
Šiuo pasakojimu noriu parodyti, koks skirtumas tarp “laimi tu – laimiu aš” mąstymo ir “laimiu aš – pralaimi tu” mąstymo.
Žmonės, laukiantys autobuso, mąstė “laimiu aš – pralaimi tu” rėmuose ir tai jiems kenkė. Jie įsivaizdavo, kad gali patekti į autobusą tik tada, jei kiti nepateks. Minties padėti kitiems nuvažiuoti nebuvo. Jie šią mintį priskyrė prie pralaimėjimo – jų tai visiškai neviliojo.
Visa švietimo sistema, pasaulinė kultūra, aplinka formuoja “laimiu aš – pralaimi tu” mąstymo rėmus. Ypatingai tai atsispindi sporte. Todėl taip dažnai sunku mums mąstyti pagal “laimiu aš – laimi tu” principą. Dažnai yra manoma, kad versle, gyvenime nugalėsi tik tada, kai mąstysi “laimiu aš – pralaimi tu”. Visgi įsigilinus labiau į sėkmingas istorijas, mes įsitikinsime, kad “laimi tu – laimiu aš” yra žymiai efektyvesnis mąstymo būdas.
P.S. Apie win – win principą daugiau rašo S. Covey. “7 sėkmingų žmonių gyvenimo įpročiai”
Facebook komentarai: